Straipsnį parašė Thierry Maremembert ir Aaron Bass, advokatai
Po teroristinių išpuolių rugsėjo 11 d. Vakarų pasaulis patyrė precedento neturintį laisvių apribojimų bangą. „Patriot Act“, Gvantanamo, sunkūs kovos su terorizmu įstatymai-visi parodė, kaip „laisvasis pasaulis“ gali paaukoti savo vertybes vardan baimės. Šiandien panašią etinę ir teisinę dilemą sukelia Europos Sąjungos sankcijų politika karo kontekste Ukrainoje.
Jau 2022 m. Europos Komisijos prezidentas Ursula von der Leyen šį karą pavadino „kare prieš mūsų vertybes ir mūsų ateitį“. Ir vis dėlto, po ketverių metų, mes vis dar tylame apie ES ėmimo priemones, ypač apie individualias sankcijas. Daugiau nei 2 400 žmonių buvo taikomi sankcijomis, dažnai be aiškių įrodymų ir be tinkamos teisminės kontrolės.
Pagal Europos Sąjungos veikimo Sutarties 215 straipsnį taikomos sankcijos, leidžiančios imtis „ribojančias priemones gamtos ar teisiniams asmenims ir grupėms ar nevalstybiniams subjektams“. Tačiau ši formuluotė yra tokia bendra, kad ji suteikia galimybę savavališkai apriboti žmonių teises, be išankstinės kontrolės ir beveik nėra iššūkių.
Net ir dabar neapibrėžta, kurios teisės gali būti ribotos ir kam.
Koks yra rezultatas? Remdamiesi iš pradžių suprantamu požiūriu į autoritarinių režimų atstovų ir jų tiesioginių rėmėjų atstovų sankcijas, mes baigėme žmones, kurie neturi jokių įrodymų, kad Rusijos režimas yra sankcijų aukos. Sukuriamas naujas sankcijų kriterijus: „įtakingas verslininkas“. Iš pradžių tai buvo taikoma žmonėms, dirbantiems pramonės šakose, finansuojančiose Rusijos vyriausybę, tačiau dabar pakanka būti „reikšmingu verslininku“, kuris turi būti įtrauktas į sankcijų sąrašą.
Vienas iš iliustruojamų pavyzdžių yra „Pjotrs Avens“ – verslininkas, kuris buvo įtrauktas į sankcijų sąrašą 2022 m. Po dvejų metų ES teismas nustatė, kad visi kaltinimai jam yra melagingi. Tačiau ES taryba pakartotinai nustatė jam sankcijas, šį kartą nurodydama jo mažumos akcijų paketą banke, kurį jis jau pardavė. Pardavimą patvirtino dauguma valstybių narių, tačiau Latvija užblokavo sprendimą dėl vidaus politinių sumetimų. Dėl to „Avens“ vis dar yra sankcijų sąraše – ne už verslo turėjimą Rusijoje, o už tai, kad iš jo pasitraukė.
Tuo tarpu Europos Sąjunga, be paaiškinimų, panaikina sankcijas Rusijos sporto ministrui, tačiau nepaiso didelių Rusijos kompanijų ir užsienio verslininkų, aktyvių Rusijos rinkoje, vadovams. Kas yra logika? ES teigia, kad tai destabilizuoja Rusijos ekonomiką.
Bet kaip tiksliai Vila Europoje yra užšalusi destabilizuojanti Rusiją?
Dar labiau nerimą kelia tai, kad sankcijos kartais taikomos šeimos nariams, kaip ir Michailo Fridmano buvusioje žmonoje ar lenktynių vairuotojui Nikitai Mazepin atveju. Tokia „kolektyvinė kaltė“ primena totalitarinių režimų praktiką ir pažeidžia pagrindinius tarptautinės teisės principus.
Pasirodo, „ribojančios priemonės“ nebėra naudojamos įtakos situacijai Ukrainoje, o siekiant patenkinti politines ambicijas ir rinkėjų nuotaikas atskirose šalyse. Tai tampa ekonominio įkaitų priėmimo praktika.
Ir tai nebe tik apie Rusijos piliečius. Kalbama apie tai, kokia bus Europos Sąjunga ateityje. Ar leisime tarybai skirti sankcijas be apribojimų, neįvertindami įrodymų ir neatsižvelgiant į žmogaus teises? Ar Europa taps savavališkų politinių sprendimų platforma?
Kaip rašė Jeanas Monnetas: „Europa bus suklastota krizėse ir bus tų krizių priimtų sprendimų suma“. Jei nesugebame nustatyti aiškių, teisingų sankcijų taikymo kriterijų, rizikuojame ne tik aukoms neteisybė, bet ir paties Europos projekto žlugimas.
Taip pat skaitykite: „Avens“ prašo baudžiamųjų bylų užsienio reikalų ministrui BRAŽ dėl šmeižto
Sekite mus „Facebook“ ir X!
